Home Archyvai Paroda „Sugrįžimai“

Paroda „Sugrįžimai“

by Evelina Reznikove

Paroda „Sugrįžimai“. Rugpjūčio 19 – rugsėjo 18 d. Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius). Parodos atidarymas: rugpjūčio 19 d. 17 val.

Ši paroda – tai puiki proga po vienu stogu išvysti menininkų Damieno Beyrouthy, Déneso Farkaso, Bruno Goosse, Annos Guilló ir Pascalio Navarro darbus, kurie reflektuoja asmeninį atsaką į tam tikros situacijos reprezentavimą iš skirtingų kampų ir skirtingomis raiškos priemonėmis. Toks reakcijų į įvairaus pobūdžio atvaizdavimus tyrinėjimas remiasi Tartu universiteto (Estija) moksliniu-kūrybiniu projektu, kuriuo buvo siekiama išanalizuoti meno kūrinių ir kitų kultūros objektų sukeliamus potyrius, kurie stebėtojams arba skaitytojams gali atnešti gyvenimą keičiančią patirtį.

Šioje parodoje dalyvaujantys menininkai buvo pakviesti reflektuoti informacijos priėmimo idėją ir kvestionuoti ją, pasitelkiant jiems artimus meninės raiškos būdus, įskaitant piešimą (Guilló ir Navarro), instaliacijas (Farkasas ir Goosse) bei medijų meną (Beyrouthy). Parodoje „Sugrįžimai“ (Returns) nagrinėjama meno kūrinius ir juos patiriančius individus siejančio abipusio žvilgsnio idėja, nes šis susidūrimas vienodai paveikia abi puses. Šioje parodoje taip pat apmąstomas ir aptariamas aktyvus žmonių, reaguojančių į kūrinius, vaidmuo, o iš to galiausiai gimsta nauji kūriniai, kaip ir šios parodos atveju.

Visiškai nestebina tai, kad parodoje „Sugrįžimai“ (Returns) taip pat svarbus prisiminimų aspektas, nes joje eksponuojami darbai rezonuoja su tam tikrais patyrimais ir iškelia tam tikrus vaizdinius, kurie atveria asmenines menininkų istorijas. Nors susidūrimas su tam tikromis reprezentacijomis ir atsakas į jas gali vykti tik individo lygiu, tokie susidūrimai dažnai vyksta situacijose, kurias galima susieti su platesniais socialiniais ar istoriniais kontekstais. Todėl parodoje pristatomus darbus vienija bendras žvilgsnis į mūsų visuomenę formuojančius praeities ir dabarties įvykius. Pavyzdžiui, trys parodoje eksponuojami darbai reflektuoja teritorinius ginčus ir ginkluotus konfliktus per tai, kaip jie atvaizduojami populiariojoje kultūroje (Beyrouthy), kaip jie transformuoja kartografiją ir kelionių kryptis (Guilló) arba per mūsų santykį su kultūros paveldu (Goosse ir Navarro). Šie asmeniniai susidūrimai su istorija taip pat veikia mūsų supratimą apie viešą ir privačią erdvę (Farkas).

Parodoje ne tik apmąstomos mūsų reakcijos į vaizdus, bet ir kvestionuojamas paties atvaizdavimo patikimumas. Pavyzdžiui, kaip kontrastas tarp neaprėpiamų pro orlaivio langus atsiveriančių teritorijų vaizdų ir nešiojamojo kompiuterio ekrane matomų kompaktiškų palydovinių žemėlapių (Guilló) arba atotrūkis tarp kinematografinio Beiruto gatvės atvaizdavimo ir realios vietos (Beyrouthy) veikia mūsų reakciją į tokius atvaizdavimo būdus? Šių potyrių sukeltos abejonės gali įgauti apčiuopiamą formą atidedant informacijos suvokimo procesą (Navarro), materializuojant erdvių atotrūkį (Goosse) ar pateikiant fragmentiškus ir neapibrėžtus požiūrio taškus (Farkas).

Atskleisdami penkias savitas perspektyvas, parodos „Sugrįžimai“ (Returns) autoriai visais kampais tyrinėja reakcijas į meno kūrinius ir kitus kultūros objektus, taip pademonstruodami, kad šio proceso metu stebėtojai ne tik yra šių kūrinių transformuojami, bet taip pat ir patys aktyviai transformuoja savo potyrius.

DAMIEN BEYROUTHY

„Švelniau / įtempčiau“ (Tender/Tenser). 2018–2019 m. Vaizdo instaliacija

„Švelniau / įtempčiau“ (Tender/Tenser) – tai vaizdo instaliacija, susidedanti iš dviejų horizontalių juostų su sinchronizuotais vaizdais. Šios dvi vaizdų serijos sukurtos pakartotinai pasitelkiant turiniu paremtų vaizdų atpažinimo paiešką (CBIR) (šis procesas primena anadiplozę – žodžių arba vaizdų sekos pabaigoje pavartotų elementų pakartojimą kitos elementų sekos pradžioje). Šiam tikslui pasiekti buvo naudoti du pirminiai vaizdai. Pirmasis vaizdas paimtas iš JAV televizijos serialo „Tėvynė“ („Homeland“) 2 sezono 2 serijos. Scenoje, kuri tariamai įvyko Beirute, Hamros rajono gatvėje, tačiau iš tiesų buvo nufilmuota Haifoje (Izraelis), matome siauroje, ne itin šurmulingoje gatvelėje stovintį furgoną, kuriame lūkuriuoja ginkluoti vyrai. Antrasis vaizdas gautas į paieškos sistemos laukelį įvedus žodį „Hamra“. Remiantis šiais dviem pirminiais vaizdais buvo sukonstruotos anadiplozių serijos. Šiam tikslui buvo panaudoti su abiem minėtais vaizdais susiję turiniu paremtos vaizdų atpažinimo paieškos rezultatai, kurie tapo atspirties tašku naujai paieškai, kol buvo gautas vaizdas, kuriame matoma situacija ir atmosfera priartėja prie antrojo pirminio vaizdo (t. y. anadiplozių serijos, kurių pradžioje matomas vaizdas, paimtas iš serialo „Tėvynė“, o pabaigoje – Hamros gatvės vaizdas, ir atvirkščiai). Kitaip tariant, šios dvi anadiplozių serijos buvo sukurtos taip, kad sušvelnintų seriale „Tėvyne“ matomus Hamros vaizdus ir padidintų įtampą, jaučiamą žvelgiant į Hamrą reprezentuojančius vaizdus, kuriuos pateikė paieškos sistema. Šis darbas sukurtas kaip atsakas į šiame seriale pateikiamus vaizdinius, kurie atitrūksta nuo fikcinio serialo naratyvo ir kurie yra itin atitolę nuo paties menininko patyrimo, susijusio su minėtuose vaizduose reprezentuojama vieta.

„Stebint NSA“ (Watching NSA). 2020 m. Programine įranga paremta instaliacija.

„Stebint NSA“ (Watching NSA) – tai programine įranga paremtas, prie interneto prijungtas meno kūrinys, sukurtas pritaikius šiuolaikinio šnipinėjimo principus. Šia instaliacija siekiama nustatyti įvairias galimas sąsajas, koreliacijas ir gijas, vedančias į Nacionalinio saugumo agentūrą (angl. National Security Agency). Šių pėdsakų ieškoma įvairiuose internete rastuose vaizduose, kurie iš pirmo žvilgsnio neturi nieko bendro su minėta institucija, tačiau tarp jų galimai yra netiesioginių sąsajų. Realiuoju laiku atliekamos analizės etapus galima stebėti dviejuose ekranuose. Analizuojami vaizdai iš pradžių susegmentuojami į atskiras dominančias zonas (angl. Zones of Interest – ZOI). Tada kiekviena zona apdorojama programa, priskiriant jai vieną ar daugiau raktinių žodžių. Minėti raktiniai žodžiai analizuojami lyginamuoju būdu remiantis tam tikrų žodžių, kuriuos Nacionalinis operacijų centras yra priskyręs dominančių žodžių kategorijai (angl. Items of Interest – IOI), sąrašu. Jei žodžiai sutampa, atitinkamai zonai priskiriama grėsmė. Jei sutapimas nerandamas, analizuojamas vaizdas susiejamas su kitu vaizdu, ir visas procesas kartojamas iš naujo. Kairiajame ekrane matomi įvairūs šio proceso etapai, o dešinysis rodo analizuojamą vaizdą. Įvairių galimai su NSA susijusių objektų identifikavimas, vertinimas ir stebėjimas atliekamas visos parodos metu. Programinė šio kūrinio pusė sukuria tam tikrą kontekstą, kuriame gali klostytis įvykiai ir kuriuo kvestionuojamas automatinis duomenų priėmimas bei situacijos momentiškumas.

DÉNES FARKAS

„Grįžtant namo“ (Walking Home). 2020 m. Garsinė ir erdvinė instaliacija

Šia instaliacija siekiama atsakyti į parodos kuratorių iškeltus klausimus, tarp jų – klausimą apie galimą meno kūrinių bei kultūros produktų įtaką aplinkiniam pasauliui. Erdvinė instaliacija perteikia namų idėją, o joje pateiktos fotografijos yra paremtos įvairiais žodžio „apgyvendinti“ (angl. inhabit) apibrėžimais ir vartosenos atvejais, įskaitant ir pasaulio, sukurto kaip paralelinių pasaulių reprezentacija, apgyvendinimą. Garso instaliacijoje girdimas trimis kalbomis įgarsintas tekstas ir paties menininko žingsnių garsai. Šie garsai vienu metu grojami dviem grotuvais ir transliuojami keturiais kanalais. Taip išgaunamas abstraktus meno kūrinys, reflektuojantis autoriaus mintis apie meno galią keisti pasaulį. Toks neapibrėžtas pateikimas, be kita ko, reflektuoja lemtingą Tarkovskio filmo „Andrejus Rubliovas“ patyrimą, atspindintį platesnius istorinio konteksto poslinkius, t. y. Rytų bloko iširimą. Žingsnių garsų įrašas, kurio pabaigoje autorius grįžta namo, sukuria foną aktoriaus skaitomam tekstui ir pateikia keletą galimų šią instaliaciją persmelkiančių namų idėjos apibrėžimų. „Sėdime prie stalo tuščiame oro uoste. Kalbamės apie galimybes pakeisti pasaulį. O pasaulis aplink mus ką tik ir vėl pasikeitė. Kaip menas galėtų padėti realizuoti tas galimybes? Kaip menas galėtų padėti permąstyti mūsų supratimą apie mus supančią aplinką?“

ANNA GUILLÓ

„Misija LYNX“ (Operation Lynx). 2020 m. Piešinys ant sienos. Matmenys gali skirtis

„Baltijos jūra“ (Baltic Sea). 2020 m. Karpytas kilimas. Matmenys: apytiksliai 400 x 400

„Priešakinių pajėgų batalionas“ (enhanced Forward Presence – eFP) 2020 m. „Lambda“ spauda, „Dibond“ aliuminio kompozitinė plokštė Matmenys: 100 x 60

Narva. 2020 m. „Lambda“ spauda, „Dibond“ aliuminio kompozitinė plokštė Matmenys: 100 x 60

Iš paukščio skrydžio matomas Estijos trapumas atvirkščiai proporcingas strateginei šios šalies svarbai dėl jos sienų su Rusija. Kūriniuose matomi kariniai vaizdai daugiausia siejasi su NATO priešakinių pajėgų bataliono (angl. enchanced Forward Presence) dislokavimu. Šios pajėgos yra stiprinamos iki šiol, ypač tai įgyvendinti padeda misija „Lynx“, kurios metu dislokuota 300 Prancūzijos karių ir sunkioji artilerija. Armijos paviešinti vaizdai kontrastuoja su „Google Earth“ pateikiamais Estijos vaizdais, kuriuose šalis vaizduojama kaip stačiatikių bažnyčių ir ramybe dvelkiančių kraštovaizdžių išmargintas kraštas. Šie prieštaravimai kūriniuose vystomi toliau: Perkėlus Prancūzijos karių parado nuotrauką iš mažo kompiuterio ekrano ant masyvios sienos, šie kariai atrodo tarsi vaiduoklių armija. Kūrinys sukurtas perdengiant du kartografinius Estijos vaizdus ir oficialias misijos „Lynx“ karinių manevrų, atliktų šiose sausumos ir jūros teritorijose, nuotraukas. Nors kartografinis atvaizdavimas daugiausia siejasi su žemės teritorijų kontūrais, išskirtas Baltijos jūros siluetas verčia permąstyti ją supančias politines realijas. Pasaulio braižymas (kartografija) persipina su braižymu ant pasaulio, taip sukuriant visiškai naują kartografiją arba naują geografiją. Taip pratęsiama autoriaus reakcija į kontrastą tarp palydovinių vaizdų, matomų uždaro orlaivio salono kompiuterio ekrane, ir neaprėpiamų kraštovaizdžių, kurie atsiveria pro langą.

PASCAL NAVARRO

„Mūsų niūrus spindesys (Mano meilė #3)“ (Our Somber Splendor (My Love #3). 2020 m. „Negentropinis piešinys“ (Negentropic drawing). Matmenys: 240 x 560

Navarro kūrinys gimė tyrinėjant laiko poveikį formoms, ypač susikoncentruojant į tai, kaip natūrali šviesia pakeičia nejautriais šviesai laikomų paviršių spalvas. Negetropiniais piešiniams buvo panaudotas skirtingos kokybės rašalas: laikui ir natūraliai šviesai atsparus aukštos kokybės pigmentinis rašalas ir plačiai naudojamas tirpiklio pagrindu pagamintas rašalas, kuris išlieka neišblukęs ribotą laiką. Abiejų tipų rašalo atspalviai pradžioje yra identiški, siekiant sukurti monochrominį paviršių, tačiau tolesnė jų evoliucija skiriasi. Vienos rūšies rašalas išlieka nepavaldus laikui, o kitas palaipsniui išblunka. Bėgant laikui gimsta vaizdinys. Piešimo meną visada lydėjo piešinių išsaugojimo klausimas. Kitas aktualus klausimas – saulės šviesos daromo poveikio piešiniams ribojimas. Negentropiniai piešiniai yra tarsi kerštas laikui. Užuot paveikęs piešinius juos sugadindamas, laikas palaipsniui juos atskleidžia. Tuo pat metu šis piešinys, paremtas senomis Palmyros miesto fotografijomis, atskleidžia nenumaldomą šių monumentų nykimą, bandant jį prikelti piešinyje. Šis kūrinys gimė kaip atsakas į kultūros paveldo naikinimą. Apie šį kultūros paveldą menininkas iš pradžių sužinojo tik iš vaizdų ir tekstų, paviliotas „Palmyros“ pavadinimo. Galiausiai visa tai jį įkvėpė pradėti kurti darbų ciklą „Mūsų niūrus spindesys“ (Our Somber Splendor), paįvairintą romantiškais kelionių akcentais.

BRUNO GOOSSE

„Sanatorijos atmosfera“ (Sanatorium Atmosphere). 2019 m. Instaliacija.

Tuberkuliozės sanatorijos buvo statomos XX a. pradžioje, siekiant sukurti ligoniams sveikti palankią aplinką, kurioje jie galėtų gauti daug gryno oro ir saulės, ilsėtis ir tinkamai maitintis. Pastato vidus buvo kuo labiau orientuotas į aplinką. Sveikatinimo galerijoje ligoniai ilgą laiką praleisdavo gryname ore ilsėdamiesi ant poilsinių kėdžių. Šioje meninėje instaliacijoje sanatorija vaizduojama ne kaip nekintanti vieta, kurioje laikas tarsi sustoja nesibaigiančio atsigavimo fone, o veikiau kaip judesio ir dalelių mainų akseleratorius. Penicilino atradimas ir jo panaudojimas bakterinėms infekcijoms gydyti sukėlė tikrą perversmą tuberkuliozės gydyme. Po Antrojo pasaulio karo gryno oro gydymą pakeitė antibiotikai. Sanatorijos turėjo prisitaikyti prie šių pokyčių. Tačiau jų likimas susiklostė nevienodai, priklausomai nuo to, kurioje Geležinės uždangos pusėje jos buvo įsikūrusios. Rytuose žodis „sanatorija“ išlaikė sąsajas su aplinkos poveikiu sveikatai, o Vakaruose šis terminas vis dar kelia asociacijų su liguista tuberkulioze sergančių ligonių realybe. Pirmuoju atveju šios institucijos tapo SPA kurortais, o antruoju – ligoninėmis arba apskritai jos buvo apleistos. Kūrinys „Sanatorijos atmosfera“ (Sanatorium Atmosphere), kuriam sukurti buvo panaudoti dokumentai, archyvai, fotografijos, vaizdo įrašai ir įvairūs objektai, perteikia sanatorijos kaitą, persipynusį jos įvaizdį ir jos žlugimą atsiradus penicilinui (Penicillium notatum).

You may also like

Norime Jus informuoti, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Jeigu sutinkate, prašom paspausti mygtuką „Sutinku“ Sutinku Daugiau informacijos