Žalioji? Jautri prigimtis
George Sand ryšys su gamta pirmiausia yra jautrus. Vaikystėje ją augino Noano dvare gyvenusi močiutė – čia ji puoselėjo glaudų santykį su Beri krašto apylinkėmis. Ši apčiuopiamo santykio su gamta patirtis lydėjo ją visą gyvenimą – tiek keliaujant, tiek kasdieniame gyvenime Beri, kur ji užsiėmė sodininkyste, tapyba, augalininkyste, kur mėgdavo pasivaikščioti. Jos polinkis į apmąstymus ir grožį praturtino jos gyvenimą, ji troško dalytis juo su savo vaikais, anūkais ir skaitytojais. Taigi gamta yra beveik neatsiejama nuo visos jos kūrybos.
Tikra gamtos filosofija
Iš šios jautrios patirties pamažu susiformuoja tikra gamtos filosofija, pagrįsta Jeano-Jacquesʼo Rousseau (1712–1778) tekstais, kurių buvo gausu Auroreʼos šeimos bibliotekoje. Rousseau įveda naują perspektyvą, kurią vėliau perims romantizmo judėjimas – jis dėsto, kad nuo šiol žmogų ir gamtą sieja artimas ryšys, kad gamta nebėra jam svetima, o veikiau – esminė jo būties dalis.
George Sand šį požiūrį pagilina – jos apmąstymai leidžia jai patirti jausmą, kad priklauso „didžiajai visumai“ – pasauliui, kurį, jos manymu, sudaro įvairiausios sielą turinčios rūšys. Tai liudija tam tikrą Sand polinkį į misticizmą.
Domėjimasis gamtos mokslais
George Sand smalsiai domėjosi gamtos mokslais – botanika, mineralogija, entomologija (vabzdžių tyrinėjimu) – ir visoms gyvybės formomis. Ji rinko herbariumus, kolekcionavo akmenis, skaitė mokslinius veikalus ir bendravo su garsiais mokslininkais. Paskatinta sūnaus Maurice’o aistros, ji taip pat domėjosi drugiais. Šiuo pomėgiu rašytoja dalijosi su paskutiniuoju savo gyvenimo draugu Alexandreʼu Manceau (1817–1865).
George Sand – gamtos gynėja
Kūryboje George Sand ne sykį pabrėžė, kad būtina saugoti gamtą. Jos straipsnis „Fontenblo miškas“, publikuotas dienraštyje „Le Temps“ 1872 m., šiuo požiūriu yra tikras manifestas. Jame George Sand pateikia mokslinių (oro kokybė, ekosistemų pusiausvyra), praktinių (išteklių nykimas), respublikoniškų (kiekvieno teisė į grožį) ir moralinių (atsakomybė prieš ateities kartas) argumentų. Nors nebuvo pirmoji, išsakiusi mintis, kurias šiandien priskirtume žaliesiems, Sand pasiūlė novatorišką sintezę, kuriai pasklisti padėjo jos žinonumas ir tai, kad minėtas laikraštis buvo parduodamas visoje šalyje. Nors pats terminas „žalioji“ šiuo atveju yra anachroniškas, juo apibūdinamas tam tikras pasaulio suvokimas – Sand jau buvo būdinga tam tikra mokslinė ir tarpdisciplininė mąstysena, pabrėžianti solidarumą tarp kartų.
„Žinau, daug kas sako: „Po mūsų – kad ir tvanas!“
Tai – pati baisiausia ir pražūtingiausia šventvagystė, kokią žmogus begali ištarti.
[…] taip nutraukiamas kartas siejantis ir suartinantis ryšys.“
George Sand, Fontenblo miškas, 1872
Siūlome paskaityti:
– Andrė (1835)
– Laura, kelionė į krištolo vidų (1864)
– Fontenblo miškas, rinkinyje „Įspūdžiai ir prisiminimai“ (1873)
– Senelės pasakos (1873–1876)
– Nauji vieno keliautojo laiškai (išleista po mirties, 1877)
