Romantizmas ir meno revoliucija
XIX a. romantizmas sudrebino klasikines tradicijas ir estetinius stereotipus. Menininkai nuo Victoro Hugo (1802–1885) iki Hectoro Berliozo (1803–1869) ir Alfredo de Musset (1810–1857) degė laisvės troškimu ir norėjo išsilaisvinti iš senųjų šablonų. Ši revoliucija palietė visas meno sritis: muziką, tapybą, teatrą, literatūrą. Pagrindinėmis temomis tapo savojo „aš“ išraiška, gamta ir meilė.
Gyvenimas kaip tarnystė menui
George Sand, iškili 1830 m. romantizmo kartos atstovė, įkūnija šį idealą. Savo gyvenime ir kūryboje ji aukština meną ir menininko asmenybę bei aktyviai domisi įvairiomis meno sritimis. Muzika jai yra ypač svarbi: ji mokėjo groti keliais instrumentais ir palaikė ryšį su daugeliu kompozitorių bei atlikėjų, tokių kaip Frédéricas Chopinas (1810–1849), Franzas Lisztas (1811–1886) ar Paulineʼa Viardot (1821–1910). Savo raštuose ji išreiškia susidomėjimą tiek akademine muzika, tiek liaudies tradicijomis.
Kūrybos variklis – emocija
Jaunoji Auroreʼa mokėsi piešimo, anuomet laikyto „pramoginiu menu“. Ji labai anksti susiejo meninę kūrybą su emocija ir šio principo laikėsi visą gyvenimą. Paauglystėje vienuolyne išvydusi paveikslą, vaizduojantį Kristų Alyvų kalne, ji patyrė gilų estetinį sukrėtimą. Vėliau, gyvendama Paryžiuje, ji lankydavosi muziejuose ir menininkų dirbtuvėse, kur praplėsdavo savo akiratį vaizduojamojo meno srityje. Iki pat gyvenimo pabaigos kūrėja piešdavo portretus, peizažus ir įsivaizduojamas scenas, kūrė vadinamuosius „dentritus“ (akvarelės technika, kai dažai įtrinami), dažnai įkvėptus gamtos motyvų, kuriuos ji kruopščiai ir poetiškai atvaizduodavo.
Noanas, kūrybos ir susitikimų kraštas
Rašytojos namai Noane buvo kūrybos ir kūrėjų vieta. George Sand namų durys buvo atviros rašytojams, muzikantams ir tapytojams, tokiems kaip Eugèneʼas Delacroix (1798–1863) ir Luigiʼis Calamatta (1801–1869). Ji taip pat globojo jaunuosius dailininkus, kurie Noane atrado saugią užuovėją, pavyzdžiui Eugèneʼą Lambertʼą (1825–1900) ir Léoną Villevieilleʼį (1826–1863). Jos sūnus Mauriceʼas Sandʼas (1823–1889), Delacroix mokinys, tapytojas, iliustratorius, teatralas ir mokslininkas, bendradarbiavo su motina privačiame Noano teatre, kūrė scenografiją ir režisavo, daugiausia lėlių teatrui, ir aktyviai dalyvavo kultūriniame namų gyvenime.
Modernus požiūris į peizažą
George Sand nebuvo artimi modernios realistinės tapybos kraštutinumai. Priešingai – ji domėjosi populiarėjančia peizažų tapyba. Rašytoja vertino ir palaikė pleneruose tapiusius dailininkus, tokius kaip Théodoreʼas Rousseau (1812–1867) ar Julesʼis Dupré (1811–1889), kurie siekė autentiškai, o ne akademiškai atvaizduoti gamtą. Globodama šiuos dailininkus, Auroreʼa Dupin išreiškė savo romantinį jautrumą ir atkartojo idėjas, artimas savo kūrybai, kur gamtą ji atvaizduodavo paprastai, taikliai ir poetiškai.
„Tapytojai, komponuojantys tai, kas tikra, yra laimingi poetai.
Jie vienu ypu pagauna ir visumą, ir detales, ir per penkias minutes apibendrina tai, kam išdėstyti rašytojui prireikia daugybės puslapių…“
George Sand, Pasivaikščiojimai aplink kaimą, 1866
Siūlome paskaityti:
– Paskutinioji iš Aldinių (1837)
– Mozaikų meistrai (1838)
– Orasas(1842)
– Konsuela (1842)
– Teverinas (1846)
– Pičininas (1847)
– Dykumų pilis (1851)
– Meistrai varpininkai (1853)
– Daniela (1857)
– Ji ir jis (1859)
– Kreivo smaigalio pilis (1873)
– Meno ir literatūros klausimai (1878, išleista po mirties)
