George Sand vardą iki šiol gaubia daugybė plačiai paplitusių mitų. Jie kyla iš stereotipų, susijusių su moterimis, juo labiau – su žymiomis rašytojomis. Laikui bėgant Sand įvaizdis buvo kuriamas, iškraipomas ir vėl naujai interpretuojamas, priklausomai nuo vieno ar kito laikmečio vertybių. Pabandykime atskirti tiesą nuo melo!
Mitas Nr. 1: Ji visuomet vilkėjo vyriškais drabužiais
TIESA: Ji retkarčiais vilkėdavo kelnes – tai darė dėl praktinių priežasčių, nepaisydama tuo metu vyravusio draudimo moterims dėvėti kelnes. Vilkėdama kelnes, ji turėjo didesnę judėjimo laisvę ir galėdavo patekti į ketvirtajame XIX a. dešimtmetyje Paryžiuje uždraustas vietas. Trumpai apsikirpusi ji buvo vos kartą, po skyrybų su Alfredu de Musset 1834 m.
MELAS: Žymusis Eugèneʼo Delacroix tapytas George Sand portretas, vėliau ne kartą atkartotas karikatūrose, įamžino jos įvaizdį: kelnės, trumpi plaukai, dažnu atveju – cigaras rankoje. Visi šie simboliai naudoti tam, kad Sand atrodytų kaip normų nepaisanti moteris. Dažniausiai tai daryta siekiant ją diskredituoti.
Mitas Nr. 2: Sand gyvenimas apsiriboja jos meilužių sąrašu
MELAS: Šis mitas yra giliai įsišaknijęs – kolektyvinėje vaizduotėje Alfredo de Musset ar Frédérico Chopino vardai dažnai nustelbia rašytojos kūrinių pavadinimus. Sand asmeninis gyvenimas žavėjo ir šokiravo dar jos amžininkus, duodamas peno spaudai ir biografams, abejojusiems jos dorove.
Tai, kad romantinis Sand gyvenimas sulaukė šitiek dėmesio, byloja apie nevienodą požiūrį į vyrus ir moteris – juk Balzacas ar Hugo nesiejami vien su savo meilės nuotykiais. Jei rašytojus vyrus aistra įkvepia, tai Sand atveju ji šokiruoja, netgi užgožia jos kūrybą.
Mitas Nr. 3: Ji rašė tik vaikams
TIESA: Sand išties parašė kūrinių vaikams, ypač pasakų („Senelės pasakos“, 1873), kurias visų pirma kūrė savo anūkėms. Bet pasakos sudaro nedidelę rašytojos kūrybos dalį.
MELAS: Sand kūryba dažnai redukuojama iki kelių kaimiškųjų romanų, kurių veiksmas rutuliojasi Beri apylinkėse ir kurie laikomi lengvai suprantama, jauniesiems skaitytojams skirta literatūra. Vis dėlto, šie tekstai perteikia kur kas sudėtingesnes ir angažuotas idėjas. Iš tiesų tai tėra maža jos milžiniško kūrybinio palikimo dalis. George Sand buvo viena skaitomiausių autorių tarp savo amžininkų kartu su Victoru Hugo, Honoré de Balzacu ar Eugèneʼu Sue. Beje, didžiąją jos skaitytojų dalį sudarė suaugusieji.
Mitas Nr. 4: Moteris neturėjo teisės rašyti
Veikiau MELAS: Moteris galėjo rašyti, bet pagal įstatymą buvo pavaldi savo vyrui. Ištekėjusi moteris turėdavo gauti vyro sutikimą verstis apmokama veikla, o gautos pajamos ir netgi kūrinio autorystė galėjusios atitekti sutuoktiniui.
Taigi savo pseudonimą – George Sand – rašytoja pasirinko ne tam, kad nuslėptų savo tikrąjį vardą – tai buvo jos laisvės strategija. Slapyvardis leido jai kurį laiką išvengti išankstinių nuostatų, slėgusių rašytojų moterų pečius, apsaugoti savo šeimos vardą ir pasiekti profesinį pripažinimą. Beje, šiuo požiūriu Sand nebuvo vienintelė – dažna rašytoja pasielgdavusi taip pat.
Mitas Nr. 5: Ji gyveno iš gaunamų rentų
TIESA: Mirus močiutei, rašytoja paveldi Noano dvarą, jam priklausančias valdas ir didelį turtą. Po užsitęsusio skyrybų proceso, 1836 m. ji tapo pilnateise šio palikimo valdytoja.
MELAS: Pajamų iš Noano dvaro žemių vis dėlto nepakako valdoms, tarnams ir čia besisvečiavusių draugų ratui išlaikyti. Tad būtent jos literatūrinė veikla – viena pelningiausių tiems laikams – padėjo George Sand puoselėti savo kultūrinį židinį.
