Skip to Content

Home Page ONE ANTENNA in MULTI HOME PAGE 1 category

Franko-Stendalio namas

Prancūzijos atstovybė Lietuvoje įsikūrusi gana nemažame architektūriniame ansamblyje, esančiame istoriniame Lietuvos sostinės centre, Didžiosios ir Švarco gatvių kampe, senojo žydų kvartalo šiaurės rytuose, į pietus nuo Vilniaus universiteto.

Šį architektūrinį ansamblį sudaro trys XVI-XIX a. pastatų korpusai, išsidėstę aplink pailgą netaisyklingos formos kiemą. Daugiausia istorinių duomenų surinkta apie didįjį triaukštį pastatą, jo viršutinius aukštus ir rūsius. Šis namas, kurio langai veriasi į Didžiąją gatvę, sudarantis kampą su Švarco gatve, ir davė vardą visai pastatų grupei – tai Franko arba Stendalio namai. Šiandien jame įsikūręs Prancūzų institutas Lietuvoje (buvęs Prancūzų kultūros centras).
Rašytiniuose šaltiniuose ši pastatų grupė pirmą kartą paminėta XVI a. viduryje, bet galutinai šio architektūrinio ansamblio kontūrai susiformuoja tik XVIII – XIX a. sandūroje.

Šis pastatas Vilniaus gyventojų atmintyje asocijuojasi su dviem vokiečių kilmės šveicarų gydytojais, Johanu Peteriu Franku ir su jo sūnumi Jozefu, kurie buvo pakviesti į Vilnių XIX a. pradžioje, kad įkurtų Universitete medicinos katedrą.
Frankų šeima gyveno antrajame namo aukšte (dabar ten įsikūrusi Prancūzų instituto mediateka) nuo 1809 m. iki 1823 m. Frankų bute dažnai lankėsi to meto inteligentai, tai buvo vienas garsių Vilniaus kultūrinio gyvenimo židinių.
Būdamas nepaprastai išsilavinęs žmogus, Jozefas Frankas parašė šešis tomus memuarų prancūzų kalba. Juose jis, be kita ko, apgailestauja dėl to, kad 1812 m., Rusijos kampanijos metu, jo buvusiuose namuose įsikūrė Prancūzijos kariuomenės intendantūra ir iždinė.

Kaip tik tais metais, grįždamas iš Rusijos, Napoleono armijos intendantas Anri Beilis, paskirtas tvarkyti armijos aprūpinimo reikalus (vėliau išgarsėjęs Stendalio vardu), kurį laiką gyveno šiuose namuose 1812 m. gruodžio 6 – 7 d.
Prisimindami tą trumpą viešnagę prancūzai šiuos namus vadina Stendalio namais.

Tuo metu pirmajame pastato aukšte buvo įsikūręs Frideriko Morico knygynas (taigi, prancūziško knygyno įsteigimas toje pastato dalyje kaip tik pratęsia seną tradiciją…), o kitame pastato gale, kieme iš Švarco gatvės pusės, veikė Izidoriaus Veiso, pirmojo Vilniaus universiteto grafikos dėstytojo, studija.

Iš kitų pirmajame Didžiosios gatvės name gyvenusių Universiteto profesorių galima paminėti skulptorių Kazimierą Jelskį (1811 – 1832) bei medicinos ir filosofijos daktarą Andrių Sniadeckį (1823 – 1838).

Apie 1824 m. architektūrinis ansamblis buvo remontuotas. Ir greičiausiai tada namas įgavo fasadų apdailą, išlikusią iki šių dienų.

Oficialus Prancūzijos Respublikos ambasados atidarymas įvyko 1992 m. kovo 7 d., o 1993 m. prasidėjo pastatų remonto darbai. Prancūzijos diplomatinė kanceliarija į naująsias patalpas persikėlė 1995 m. sausį. Prancūzų institutas Lietuvoje (buvęs Prancūzų kultūros centras) taip pat įsikūrė Didžiojoje g. 1 1998 m. pabaigoje.

Parengta pagal Patricko Donabédiano